Kad viskas, kas bus paskelbta, turėtų auksinių obuolių vertę...Puslapiai

2015 m. lapkričio 18 d., trečiadienis

Ruduo negali likti nepastebėtas...

Rudens gyvenimas

Atėjo ruduo. Medžiai keičia lapų spalvą ir juos meta, rudenį gali pamatyti visokiausių lapų : raudonų, geltonų, žalių, rudų, oranžinių. Daugiausia gali pamatyti raudonų ir rudų.
          Oro permainos irgi labai didelės, vieną dieną šilta, kitą šalta, dar kitą normalu, o jau šiandien lyja. Visur šlapia, slidu. Šiandien su klase ėjom Žaliąja gatve, o ten vienos balos, purvas, tiesiog bjauru! (Po tiltu tupėjo šiurpus baubas ir jums reikėjo jį baidyt. Apie jį, Emili, pamiršai.)
      Žolė kokia glebna, užminsi ir liks nulinkusi. Dar ramunių ir garstyčių pamatytum.
       Patyrėme daug nuotykių, apžiūrinėdami gamtą, fotografuodami ją. Dabar visi suprantame, koks nuostabus ruduo, tik reikia nepamiršti šiltai apsirengti ir pasiimti skėčio. Ruduo tikrai nuostabus!


                                       
    Emilis Šukevičius, 5c klasė, 2015-ųjų ruduo

Naujos literatūrinės sakmės dabar (2015-aisiais) ir per amžių amžius...

Druskininkų vardo atsiradimas
          Kartą atvyko vienas kunigaikštis į nedidelį miestelį ir iš karto paprašė  vietinių gyventojų pavalgyti, nes po kelionės buvo labai išalkęs. Šie jam patiekė sriubos, keptos mėsos. Jis paragavęs iš karto susiraukė, kadangi sriuba buvo labai sūri. Kai atkando kąsnelį mėsos, jos taip pat negalėjo praryti- viena druska. Kunigaikštis taip ir liko alkanas. Turėjo keliauti į kitą miestelį, kad gautų maisto.  Ir nuo to laiko pasklido po Lietuvą kalbos, kad tame miestelyje gyvena žmonės, labai mėgstantys druską.  Taip ir pradėjo miestelį vadinti Druskininkų vardu.

       Simonas Surdokas, 6 c klasė




Gečialaukio vardo kilmė
Seniai  seniai Nemunaityje gyveno užsienietis nykštukas. Jo vardas buvo Gečis. Jam priklausė Nemunaitis ir jo apskrities miškai. Gečis garsėjo kaip miško saugotojas - neleido niekam grybauti ir uogauti savo valdose.
                      Viena moteris labai užsimanė grybų, nes jinai laukėsi mažylio. Jos vyresnis sūnus užsimovė ilgus guminius batus, pasiėmė pintinę ir išėjo į mišką. Vos įžengusiam į mišką berniukui kelią užtvėrė nykštukas. Gečis neklausė berniuko aiškinimų, buvo piktas ir nesukalbamas, neleido savo miškuose niekam grybauti. Berniukas sulaukė nakties ir atėjęs pririnko mamai grybų. Gečis taip supyko, kad nuo to laiko ėmė saugoti tik tą mišką ir teritoriją aplink jį. Nuo to laiko žmonės tą vietą ėmė vadinti Geičialaukiu.
                                                Enrika Vinčiauskaitė, 6 d



Nemuno istorija 
                      Seniai labai seniai buvo mažas kaimelis. Jis buvo įsikūręs prie labai banguotos jūros. Jeigu jūra pajausdavo, kad miestelyje nesutarimai vyksta, iškart sukeldavo  dideles bangas. Kaimelyje gyveno nuoširdūs ir tvarkingi žmonės, todėl jie buvo susitarę, kad visur bus tvarka ir niekas nemėtys šiukšlių. Tačiau vieną rytą atsikėlę ir nuėję parko link, jie pamatė, kad visas kaimas pilnas nešvarumų. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių rinkosi ir tada vienas, pasilipęs ant akmens, sušuko:
-Kieno čia šiukšlės?
O miesto gyventojai vienas per kitą rėkė:
-Ne muno!
-Ne muno!
Staiga jūra pakėlė dideles bangas ir užliejo vidurį miesto plačia, gražia upe, nusinešdama visas šiukšles. Žmonės nutarė ją pavadinti Nemunu. Taip ir atsirado didžiausia Lietuvos upė ir jos vardas. 
                                               Deimena Sušinskaitė, 6c


                             

Panevėžio vardo kilmė
Viename  miestelyje buvo geležinkelis, kuriuo traukinio vagonuose  nuolat vežė gražias paneles.Vyrai, vaikinai  žiūrėdavo, kaip jas veža, gailėdavo. Jei pamatydavo kokią gražuolę, tai net traukinį vydavosi, norėdavo ją išvaduoti, kartais net užlipdavo ant traukinio stogo ir nuvažiuodavo su panelėm. Ta vieta,  kur vyrai spoksojo į važiuojančias paneles ir buvo pavadinta Panevėžiu - paneles veža.
                                                             Oskaras Sidaravičius, 6c

                           Visų sakmių kūrėjų mokytoja Vilma Jurkienė