Laiškai, laiškai...

Mijo rašo Benkai, o Benka - policijos paieškų skyriui... Penktokė Otilija sukuria puikius laiškus, kai knygos veikėjai rašo vienas kitam asmeninius ir oficialius laiškus.

                              Mielas Benka,

    Rašau tau, kad papasakočiau, kas man nutiko. Beje, jei gali, pranešk policijos paieškų skyriui, kad man viskas gerai ir kad manęs nereikia daugiau ieškoti. Iš anksto ačiū tau. Na, o kaip sekasi tau? Ar daug užaugai? Ir ar vėl ant tavo virtuvės durų  matosi naujas brūkšnelis? O lėktuvo modelis jau pastatytas? Jei taip, mielai norėčiau jį išvysti. Nepamiršk perduoti savo tėčiui linkėjimų nuo manęs.

    Žinai, nepatikėsi, ką aš patyriau! Bet dabar net ir tie įvykiai nublanksta prieš tai, ką aš dabar veikiu ir kur esu. Esu su savo tėčiu! Jis Tolių Šalies karalius. Tą dieną, kai dingau, nutiko labai daug įvairiausių dalykų. Dar ir dabar nesuprantu, kas buvo toji teta Lundin. Ji man davė auksinį obuolį! O sėdėdamas parke ant suoliuko atkimšau butelį ir iš jo ištrūko tikrų tikriausia dvasia! Ji mane skraidino per dieną ir naktį, o galų galiausiai atsidūriau Tolių Šalyje.

    Aš labai laimingas, būdamas su savo tėčiu. Tikiuosi, galėsime greitai susitikti. Iki, lauksiu!

                                                                                                            Tavo draugas Mijo

     P.S. Beje, mano naujasis vardas Mijo!                                   

                                                                          

                                                                            2017 m. spalio 23 d.

                                                                 Stokholmas

Laba diena, policijos paieškų skyriau,

                      Rašau Jums tam, kad praneščiau apie Bu Vilhelmą Ulsoną.
  Visai nesenai iš jo gavau laišką. Jame jis man išsamiai papasakojo, kas jam nutiko ir kur jis yra dabar.
                      Manau, Jums reikėtų žinoti ir apie tai, kad jo tikrasis vardas visai ne Bu Vilhelmas Ulsonas, o Mijo. Tokį vardą jam išrinko jo tėtis, su kuriuo jis dabar laimingai gyvena. Jo tėtis Tolių Šalies karalius! Turbūt Jums bus sunku patikėti, bet į Tolių Šalį Mijo padėjo nusigauti dvasia, išlindusi iš butelio. Dabar Mijo labai laimingas ir Jūs jau galite nutraukti jo paiešką, nes jis saugus būdamas su savo tėčiu Tolių Šalyje.

                                                       

                                                 Bengtas, geriausias Mijo draugas, gyvenantis                                                                                       Uplando  gatvėje.                             

Laiškus sukūrė Otilija Pavilonytė, 5d klasė, 2017 m. 

Būna ir taip...

 Vilkas ir Raudonkepuraitė

Vieną kartą gyveno toks vilkiukas. Jis buvo laibai geras, visai kitoks nei kiti vilkai. Vieną dieną mama liepė jam aplankyti senelę, kuri gyveno kitame miške. Prikepė mama vilkė visokių skanumynų, pridėjo vilkiukui į krepšelį ir išsiuntė pas senelę.

Eina, eina vilkiukas mišku ir sutinka keistą mergaitę – Raudonkepuraitę, bet ta mergaitė buvo labai pikta ir nemylėjo gyvūnų. Ji sako:

-          Vilke, vilke, kur eini?

-          Einu aplankyti savo senelės.

-          O kur gyvena tavo senelė?

-          Ten, miške, trobelėje.

Vos tik tai išgirdo mergaitė, nieko nelaukusi  nubėgo pirma iki vilkiuko    senelės trobelės ir beldžia į duris.

-          Kas ten? - paklausė senelė.

-          Tai aš tavo anūkas vilkiukas, - pasakė mergaitė storu lyg vilko balsu.

-          Leisk mane vidun, atnešiau tau visokių skanėstų.

Senelė vilkė įsileido neklaužadą Raudonkepuraitę, o ta kaipmat šoko prie lovos, surišo senelę, užkimšo jai burną ir pakišo po lova. O pati atsigulė į vilkės senelės lovą. Staiga išgirdo stipriai beldžiant į duris. Pasigirdo balsas:

-          Tai aš, močiute, tavo anūkas, atėjau tavęs aplankyti.

-          Eikš greičiau vidun, - storai kalbėjo Raudonkepuraitė. – Durys atrakintos.

Durys atsidarė ir įėjo vilkiukas. Jis ėmė dairytis.

-          Kur tu, senele? Tavęs nematau.

-          Aš čia lovoje. Juk žinai, kad sergu. Eikš arčiau.

Vilkiukas priėjo arčiau lovos ir staiga pamatė, jog senelė keistai atrodo.

-          Močiute, kodėl tavo tokios mažos akys?

-          Todėl, kad sergu, vaikeli. Eikš arčiau.

-          Bet, senele, tavo ausys visai nedidelės.

-          O todėl, kad plastinę operaciją pasidariau.

-          Ir burna visai nedidelė. Ką tu ten turi letenose?

-          Peilį, kad tave galėčiau sugauti ir tau kailį nudirti, o sau kailinius pasisiūti.

Raudonkepuraitė turėjo spąstus ir sugavo jais vilkiuką. Bet tuo tarpu pro šalį ėjo medžiotojas. Jis išgirdo trobelėje triukšmą. Įėjo vidun ir negalėjo patikėti: vienas vilkas pakištas po lova, kitas spąstuose. Medžiotojas greitai išlaisvino vilkus, o Raudonkepuraitę stipriai nubaudė.

Ugnė Muliuolytė, 6c klasė