Auksiniai obuoliai
Kad viskas, kas bus paskelbta, turėtų auksinių obuolių vertę... Kad viskas, ko mokomės, padėtų užauginti auksinių obuolių derlių.
Kad viskas, kas bus paskelbta, turėtų auksinių obuolių vertę...Puslapiai
2023 m. kovo 2 d., ketvirtadienis
Padavimas "Obels "akmenukai"
Kai apsidairai aplinkui - pamatai daug įdomių dalykų, o jeigu esi kūrybiškas kaip mergaitė Agota, kasdienybė virsta stebuklu, skambančiu, grojančius, kalbančiu.
2019 m. kovo 11 d., pirmadienis
Amžinos jaunystės eliksyras: "Ko nesukūrė Faustas -sukūrė Otilija!"
Eliksyras - ,,Amžina Jaunystė"
Jaunystės
eliksyras - Tau ne juokai, juk sensti taip greitai! Jaunystės
eliksyras Tau padės ne tik būti jaunam ir gražiam, bet ir laimingam!
1. mažas
šaukštelis seilių;
2. penki
lašai rasos;
3. buteliukas
žmogaus ašarų;
4. stiklinė
baloje esančio lietaus;
5. svogūnų
sulčių (kiekis priklauso nuo to, ar didelis Jūsų noras būti nemirtingam ir
jaunam);
6. mažas
lašelis antilopės kraujo.
Vartojimo
būdas:
Savaitę gerti eliksyrą būtinai iš jūroje rastos
kriauklės, ji turėtų būti gana didelė ir talpi. Eliksyrą laikyti lovoje.
Šalutinis poveikis gali pasireikšti traukuliais ar dideliu galvos skausmu.
Pavartojus per didelę eliksyro dozę reikėtų pabandyti išverkti tiek ašarų, kiek
išgėrėte eliksyro arba suvalgyti supuvusį kiaušinį
Įspėjimas! Saugokite nuo savęs!
2018 m. lapkričio 7 d., trečiadienis
Planetos, į kurias mažasis princas tikrai nukeliavo, bet nukeliavo į jas visai kitu laiku - vėliau, kai šiek tiek pailsėjo po pirmosios kelionės...
Raudonoji Netikros laimės planeta
Mažasis
princas keliavo iš planetos į planetą. Keliaudamas iš asteroido 327, jis pamatė dar vieną planetą, esančią netoli. Tik
princas nežinojo, kad tai buvo Raudonoji Netikros laimės planeta.
Atvykęs mažasis princas, apsidairė,
pavaikščiojo po planetą ir nieko nerado. Pagalvojo: kur galėtų būti žmonės? Pasijuto
vienišas. Pravirko ir suprato, koks būtų laimingas, jei jo rožė būtų šalia. Tik
staiga už keleto metrų mažasis princas kažką pamatė. Tai buvo jo rožė! Nustebęs
ir laimingas, pasileido bėgti. Bet jam pribėgus arčiau, rožė išnyko. Mažasis
princas nesuprato, kas nutiko, ir parpuolė ant žemės verkdamas. Jis ir vėl
pasijuto vienišas. Jo ašaros krito ant Raudonosios planetos lyg pupos. Nelauktai
iš susigėrusių ašarų į Raudonąją Netikros laimės planetą pradėjo kilti garai, o iš tų garų
formavosi liūtas. Mažasis princas atsistojo ir pasitraukė kelis žingsnius atgal
nuo liūto. Liūtas prabilo:
-Sveikas, mažasis prince! Sveikas atvykęs į Raudonąją Netikros laimės planetą,
- maloniu balsu pasisveikino liūtas.
-Kas tu? – sutrikęs paklausė mažasis princas.
- Aš esu liūtas, atsirandu šitoje planetoje tuo
metu, kai kažkam prisireikia paaiškinimo apie šią vietą,- atsakė liūtas.
- Iš kur tu žinai mano vardą?
- Aš visada žinau, kas atvyksta į šią planetą ir kuo vardu, kokie atvykusiųjų didžiausi
troškimai, - atsakė liūtas.
- Kokia ši planeta?
- Tai planeta, kurioje pildosi slapčiausi norai, bet
viskas, ką regi, yra netikra, tai tik iliuzija, taip pat ir aš, -
neatsisveikinęs liūtas išnyko.
Mažasis princas
viską apmąstė ir suprato, kad jis nenori pasilikti planetoje, kurioje viskas
tik iliuzija. Ir nedelsdamas išvyko iš Raudonosios Netikros laimės planetos.
Ugnė Muliuolytė,
2018 metai
Asteroidas B331
Asteroidas
B331 buvo neką didesnis už penktąją – žibintininko – planetą. Jame mažasis
princas rado žmogų, spaudantį kažkokios dėžės mygtukus.
-
Labas. Ką tu čia veiki?- pasisveikino
ir paklausė mažasis princas.
Atsakymo reikėjo palaukti.
-
Labas, jei ir tu nori lošti,
susirask kitą automatą,- pavargusiu balsu atsakė lošėjas.
-
Aš nenoriu lošti. Ką tu čia veiki?-
dar kartą paklausė mažasis princas.
-
Aš bandau laimėti didįjį prizą, bet
esu laimėjęs tik kelis nedidelius prizus, jei
laimėsiu didįjį - galėsiu gyventi kaip karalius,- atsakė lošėjas.
Mažasis princas nesuprato žmogaus, kuris norėjo būti karalius – visko turintis ir
sėdintis soste. Juk šis žmogus gyveno vienui vienas visoje planetoje.
-
Kiek laiko tu loši?- paklausė
mažasis princas.
-
Kokius du šimtus metų,- pagalvojęs
atsakė lošėjas.
-
Kiek jis visko galėjo nuveikti...,-
sumurmėjo mažasis princas, nesuprasdamas lošėjo, ir išskrido į žemę.
Simonas Tarasauskas, 2018 metai
Paskutinė mažojo princo planeta
Princas, keliaudamas iš vienos planetos į kitą, nusprendė,
kad naujoji planeta bus paskutinė, į kurią nukeliaus.
Planetos pavadinimas buvo asteroidas C217. Ten gyveno
pasakų rašytojas. Planetoje sėdėjo senelis. Prieš senelį stovėjo mažas
stalelis. Planetos savininkas kažką rašė ant lapo.
- Laba diena, - pasisveikino mažasis princas.
- Laba diena, - tarė senelis, nepakeldamas akių.
- Ką čia rašot? – mandagiai pasiteiravo princas.
- Pasakas. Kuo tu vardu? – galiausiai senelis pakėlė akis
nuo lapo.
- Mažasis princas. Kas yra pasakos?
- Mažasis princas?! Kodėl tu be princesės?
- Taip, aš mažasis princas. Neturiu aš princesės, bet
turiu savo rožę. Kas yra pasakos?- pakartojo princas, kuris niekad nepamiršdavo
savo klausimų.
- Pasakos - tai nuostabiausias dalykas pasaulyje. Rašydamas
pasakas, pabėgi nuo viso pasaulio, nuo savo problemų, ydų, nesėkmių, perkeli
savo mintis kur tik nori. Gali kurti kokias tik nori pasakas, bet man labiausiai
patinka pasakos su laiminga pabaiga.
- O aš ar galiu kurti pasakas? – paklausė mažasis
princas.
- Žinoma, kad gali. Norint sukurti pasaką, reikia tik pasitelkti
savo vaizduotę ir žodžiai patys ims suktis galvoje.
- Kai grįšiu į savo planetą būtinai vieną sukursiu. Ir
perskaitysiu ją savo rožei. O dabar sudie, - pasakė mažasis princas.
- Sudie! – atsisveikino senelis.
- Kiek planetų apkeliavau, bet labiausiai patiko pas
senelį. Pasakos - tikras pabėgimas nuo tikrovės, - tarė sau mažasis princas,
keliaudamas namo.
Neda
Baranauskaitė, 2018 metai
2017 m. spalio 23 d., pirmadienis
Laiškai, laiškai...
Mijo rašo Benkai, o Benka - policijos paieškų skyriui... Penktokė Otilija sukuria puikius laiškus, kai knygos veikėjai rašo vienas kitam asmeninius ir oficialius laiškus.
Mielas Benka,
Rašau tau, kad papasakočiau, kas man nutiko. Beje, jei gali, pranešk policijos paieškų skyriui, kad man viskas gerai ir kad manęs nereikia daugiau ieškoti. Iš anksto ačiū tau. Na, o kaip sekasi tau? Ar daug užaugai? Ir ar vėl ant tavo virtuvės durų matosi naujas brūkšnelis? O lėktuvo modelis jau pastatytas? Jei taip, mielai norėčiau jį išvysti. Nepamiršk perduoti savo tėčiui linkėjimų nuo manęs.
Žinai, nepatikėsi, ką aš patyriau! Bet dabar net ir tie įvykiai nublanksta prieš tai, ką aš dabar veikiu ir kur esu. Esu su savo tėčiu! Jis Tolių Šalies karalius. Tą dieną, kai dingau, nutiko labai daug įvairiausių dalykų. Dar ir dabar nesuprantu, kas buvo toji teta Lundin. Ji man davė auksinį obuolį! O sėdėdamas parke ant suoliuko atkimšau butelį ir iš jo ištrūko tikrų tikriausia dvasia! Ji mane skraidino per dieną ir naktį, o galų galiausiai atsidūriau Tolių Šalyje.
Aš labai laimingas, būdamas su savo tėčiu. Tikiuosi, galėsime greitai susitikti. Iki, lauksiu!
Tavo draugas Mijo
P.S. Beje, mano naujasis vardas Mijo!
2017
m. spalio 23 d.
Stokholmas
Laba diena, policijos
paieškų skyriau,
Rašau
Jums tam, kad praneščiau apie Bu Vilhelmą Ulsoną.
Visai nesenai iš jo gavau laišką. Jame jis man išsamiai papasakojo, kas jam nutiko ir kur jis yra dabar.
Manau, Jums reikėtų žinoti ir apie tai, kad jo tikrasis vardas visai ne Bu Vilhelmas Ulsonas, o Mijo. Tokį vardą jam išrinko jo tėtis, su kuriuo jis dabar laimingai gyvena. Jo tėtis Tolių Šalies karalius! Turbūt Jums bus sunku patikėti, bet į Tolių Šalį Mijo padėjo nusigauti dvasia, išlindusi iš butelio. Dabar Mijo labai laimingas ir Jūs jau galite nutraukti jo paiešką, nes jis saugus būdamas su savo tėčiu Tolių Šalyje.
Visai nesenai iš jo gavau laišką. Jame jis man išsamiai papasakojo, kas jam nutiko ir kur jis yra dabar.
Manau, Jums reikėtų žinoti ir apie tai, kad jo tikrasis vardas visai ne Bu Vilhelmas Ulsonas, o Mijo. Tokį vardą jam išrinko jo tėtis, su kuriuo jis dabar laimingai gyvena. Jo tėtis Tolių Šalies karalius! Turbūt Jums bus sunku patikėti, bet į Tolių Šalį Mijo padėjo nusigauti dvasia, išlindusi iš butelio. Dabar Mijo labai laimingas ir Jūs jau galite nutraukti jo paiešką, nes jis saugus būdamas su savo tėčiu Tolių Šalyje.
Bengtas, geriausias
Mijo draugas, gyvenantis Uplando gatvėje.
Laiškus sukūrė Otilija Pavilonytė, 5d klasė, 2017 m.
2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis
Būna ir taip...
Vilkas ir Raudonkepuraitė
Vieną
kartą gyveno toks vilkiukas. Jis buvo laibai geras, visai kitoks nei kiti
vilkai. Vieną dieną mama liepė jam aplankyti senelę, kuri gyveno kitame miške.
Prikepė mama vilkė visokių skanumynų, pridėjo vilkiukui į krepšelį ir išsiuntė
pas senelę.
Eina,
eina vilkiukas mišku ir sutinka keistą mergaitę – Raudonkepuraitę, bet ta
mergaitė buvo labai pikta ir nemylėjo gyvūnų. Ji sako:
-
Vilke,
vilke, kur eini?
-
Einu
aplankyti savo senelės.
-
O
kur gyvena tavo senelė?
-
Ten,
miške, trobelėje.
Vos
tik tai išgirdo mergaitė, nieko nelaukusi
nubėgo pirma iki vilkiuko senelės
trobelės ir beldžia į duris.
-
Kas
ten? - paklausė senelė.
-
Tai
aš tavo anūkas vilkiukas, - pasakė mergaitė storu lyg vilko balsu.
-
Leisk
mane vidun, atnešiau tau visokių skanėstų.
Senelė
vilkė įsileido neklaužadą Raudonkepuraitę, o ta kaipmat šoko prie lovos, surišo
senelę, užkimšo jai burną ir pakišo po lova. O pati atsigulė į vilkės senelės
lovą. Staiga išgirdo stipriai beldžiant į duris. Pasigirdo balsas:
-
Tai
aš, močiute, tavo anūkas, atėjau tavęs aplankyti.
-
Eikš
greičiau vidun, - storai kalbėjo Raudonkepuraitė. – Durys atrakintos.
Durys
atsidarė ir įėjo vilkiukas. Jis ėmė dairytis.
-
Kur
tu, senele? Tavęs nematau.
-
Aš
čia lovoje. Juk žinai, kad sergu. Eikš arčiau.
Vilkiukas
priėjo arčiau lovos ir staiga pamatė, jog senelė keistai atrodo.
-
Močiute,
kodėl tavo tokios mažos akys?
-
Todėl,
kad sergu, vaikeli. Eikš arčiau.
-
Bet,
senele, tavo ausys visai nedidelės.
-
O
todėl, kad plastinę operaciją pasidariau.
-
Ir
burna visai nedidelė. Ką tu ten turi letenose?
-
Peilį,
kad tave galėčiau sugauti ir tau kailį nudirti, o sau kailinius pasisiūti.
Raudonkepuraitė
turėjo spąstus ir sugavo jais vilkiuką. Bet tuo tarpu pro šalį ėjo medžiotojas.
Jis išgirdo trobelėje triukšmą. Įėjo vidun ir negalėjo patikėti: vienas vilkas
pakištas po lova, kitas spąstuose. Medžiotojas greitai išlaisvino vilkus, o
Raudonkepuraitę stipriai nubaudė.
Ugnė Muliuolytė, 6c klasė
2016 m. kovo 21 d., pirmadienis
Mano VERTYBĖS...
Alytus, 2016 m. vasario 23d.
Mieloji Irka,
Džiaugiuosi tau rašydama. Man sekasi gerai,
mokykloje sulaukiu daug gerų įvertinimų ir pagyrimų. Na, bet aš norėjau čia ne
apie save pasakoti, o pakalbėti apie tave.Juk tu tokia nusivylusi savo šeima...
Aš tikrai tave užjaučiu ir suprantu, kaip
tu dabar jautiesi, suprantu, kaip tau sunku. Reikia nepasiduoti ir bandyti šią
problemą spręsti. Mano manymu, tau geriausia būtų sugrįžti atgal pas mamą. Nors
ten taip pat jautiesi nereikalinga, aš vis tiek manau, kad taip būtų geriau. Gal
mama atsitokės po tavo slapto išvykimo pas tėtį? Irka, pabandyk susirasti naujų
draugų, galbūt tada nesijausi tokia vieniša...
Taigi, linkiu tau didžiausios
sėkmės ir, ką be benuspręstum, tebūnie tai geriausias pasirinkimas. Aš visados
tave palaikysiu...
Eglė, 6b klasė, mokytoja Renata Dudzinskienė
2016 m. vasario 1 d., pirmadienis
Tik spėkit klausytis penktokų "teisybės"...
Blynų medis
Vieną
kartą su šeima kepėm blynus. Aš sugalvojau blynus apversti ore. Švystelėjau vieną
blyną, bet šis nenukrito vėl atgal į keptuvę, o šleptelėjo ant grindų. Blynas staiga įsmigo į žemę ir pradėjo
kambaryje augti medis. Medis taip greitai augo, kad net nespėjau žiūrėti. Kai
medis užaugo, pradėjo skleisti keistus pumpurus. Pumpurai išsiskleidė, o aš
negalėjau patikėti savo akimis: ant
medžio šakų kabojo blynai.
Su
šeima visą dieną valgėm blynus nuo blynų medžio.
Neda Baranauskaitė, 5c
klasė, 2016, sausis
Tikrų tikriausias įvykis
Vieną
dieną vyko kūno kultūros pamoka. Aš norėdamas pasirodyti ir išgarsėti kaip
„super ausų kratytojas“ pradėjau ausis kratyti. Jos taip įkaito nuo kratymo, kad
net pradėjo rūkti iš jų. Staiga tos mano ausys nukrito. Žiūrėjo visi į mane ir
į mano nukritusias ausis. Aš stoviu stoviu ir jaučiu - kažkas atauga, ogi man ausys ataugo. O tos nukritusios ausys atsistojo ant staiga išaugusių
kojų. Ausims užaugo burna, rankos ir akys. Ir prabilo vienu balsu:
-
Ačiū
tau, kad mus išlaisvinai! - ir piktdžiugiškai
nusikvatojo…
Ir
kas gali žinoti, ką tos mano ausys padarys, lakstydamos po pasaulį.
Klaidas
Spiridavičius, 5c, 2016, sausis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)