Vilkas ir Raudonkepuraitė
Vieną
kartą gyveno toks vilkiukas. Jis buvo laibai geras, visai kitoks nei kiti
vilkai. Vieną dieną mama liepė jam aplankyti senelę, kuri gyveno kitame miške.
Prikepė mama vilkė visokių skanumynų, pridėjo vilkiukui į krepšelį ir išsiuntė
pas senelę.
Eina,
eina vilkiukas mišku ir sutinka keistą mergaitę – Raudonkepuraitę, bet ta
mergaitė buvo labai pikta ir nemylėjo gyvūnų. Ji sako:
-
Vilke,
vilke, kur eini?
-
Einu
aplankyti savo senelės.
-
O
kur gyvena tavo senelė?
-
Ten,
miške, trobelėje.
Vos
tik tai išgirdo mergaitė, nieko nelaukusi
nubėgo pirma iki vilkiuko senelės
trobelės ir beldžia į duris.
-
Kas
ten? - paklausė senelė.
-
Tai
aš tavo anūkas vilkiukas, - pasakė mergaitė storu lyg vilko balsu.
-
Leisk
mane vidun, atnešiau tau visokių skanėstų.
Senelė
vilkė įsileido neklaužadą Raudonkepuraitę, o ta kaipmat šoko prie lovos, surišo
senelę, užkimšo jai burną ir pakišo po lova. O pati atsigulė į vilkės senelės
lovą. Staiga išgirdo stipriai beldžiant į duris. Pasigirdo balsas:
-
Tai
aš, močiute, tavo anūkas, atėjau tavęs aplankyti.
-
Eikš
greičiau vidun, - storai kalbėjo Raudonkepuraitė. – Durys atrakintos.
Durys
atsidarė ir įėjo vilkiukas. Jis ėmė dairytis.
-
Kur
tu, senele? Tavęs nematau.
-
Aš
čia lovoje. Juk žinai, kad sergu. Eikš arčiau.
Vilkiukas
priėjo arčiau lovos ir staiga pamatė, jog senelė keistai atrodo.
-
Močiute,
kodėl tavo tokios mažos akys?
-
Todėl,
kad sergu, vaikeli. Eikš arčiau.
-
Bet,
senele, tavo ausys visai nedidelės.
-
O
todėl, kad plastinę operaciją pasidariau.
-
Ir
burna visai nedidelė. Ką tu ten turi letenose?
-
Peilį,
kad tave galėčiau sugauti ir tau kailį nudirti, o sau kailinius pasisiūti.
Raudonkepuraitė
turėjo spąstus ir sugavo jais vilkiuką. Bet tuo tarpu pro šalį ėjo medžiotojas.
Jis išgirdo trobelėje triukšmą. Įėjo vidun ir negalėjo patikėti: vienas vilkas
pakištas po lova, kitas spąstuose. Medžiotojas greitai išlaisvino vilkus, o
Raudonkepuraitę stipriai nubaudė.
Ugnė Muliuolytė, 6c klasė
