Kad viskas, kas bus paskelbta, turėtų auksinių obuolių vertę...Puslapiai

2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis

Būna ir taip...

 Vilkas ir Raudonkepuraitė


Vieną kartą gyveno toks vilkiukas. Jis buvo laibai geras, visai kitoks nei kiti vilkai. Vieną dieną mama liepė jam aplankyti senelę, kuri gyveno kitame miške. Prikepė mama vilkė visokių skanumynų, pridėjo vilkiukui į krepšelį ir išsiuntė pas senelę.
Eina, eina vilkiukas mišku ir sutinka keistą mergaitę – Raudonkepuraitę, bet ta mergaitė buvo labai pikta ir nemylėjo gyvūnų. Ji sako:
-          Vilke, vilke, kur eini?
-          Einu aplankyti savo senelės.
-          O kur gyvena tavo senelė?
-          Ten, miške, trobelėje.
Vos tik tai išgirdo mergaitė, nieko nelaukusi  nubėgo pirma iki vilkiuko    senelės trobelės ir beldžia į duris.


-          Kas ten? - paklausė senelė.
-          Tai aš tavo anūkas vilkiukas, - pasakė mergaitė storu lyg vilko balsu.
-          Leisk mane vidun, atnešiau tau visokių skanėstų.
Senelė vilkė įsileido neklaužadą Raudonkepuraitę, o ta kaipmat šoko prie lovos, surišo senelę, užkimšo jai burną ir pakišo po lova. O pati atsigulė į vilkės senelės lovą. Staiga išgirdo stipriai beldžiant į duris. Pasigirdo balsas:
-          Tai aš, močiute, tavo anūkas, atėjau tavęs aplankyti.
-          Eikš greičiau vidun, - storai kalbėjo Raudonkepuraitė. – Durys atrakintos.
Durys atsidarė ir įėjo vilkiukas. Jis ėmė dairytis.
-          Kur tu, senele? Tavęs nematau.
-          Aš čia lovoje. Juk žinai, kad sergu. Eikš arčiau.
Vilkiukas priėjo arčiau lovos ir staiga pamatė, jog senelė keistai atrodo.
-          Močiute, kodėl tavo tokios mažos akys?
-          Todėl, kad sergu, vaikeli. Eikš arčiau.
-          Bet, senele, tavo ausys visai nedidelės.
-          O todėl, kad plastinę operaciją pasidariau.
-          Ir burna visai nedidelė. Ką tu ten turi letenose?
-          Peilį, kad tave galėčiau sugauti ir tau kailį nudirti, o sau kailinius pasisiūti.
Raudonkepuraitė turėjo spąstus ir sugavo jais vilkiuką. Bet tuo tarpu pro šalį ėjo medžiotojas. Jis išgirdo trobelėje triukšmą. Įėjo vidun ir negalėjo patikėti: vienas vilkas pakištas po lova, kitas spąstuose. Medžiotojas greitai išlaisvino vilkus, o Raudonkepuraitę stipriai nubaudė.
Ugnė Muliuolytė, 6c klasė

2016 m. kovo 21 d., pirmadienis

Mano VERTYBĖS...

Alytus, 2016 m. vasario 23d.
Mieloji Irka,
Džiaugiuosi tau rašydama. Man sekasi gerai, mokykloje sulaukiu daug gerų įvertinimų ir pagyrimų. Na, bet aš norėjau čia ne apie save pasakoti, o pakalbėti apie tave.Juk tu tokia nusivylusi savo šeima...
Aš tikrai tave užjaučiu ir suprantu, kaip tu dabar jautiesi, suprantu, kaip tau sunku. Reikia nepasiduoti ir bandyti šią problemą spręsti. Mano manymu, tau geriausia būtų sugrįžti atgal pas mamą. Nors ten taip pat jautiesi nereikalinga, aš vis tiek manau, kad taip būtų geriau. Gal mama atsitokės po tavo slapto išvykimo pas tėtį? Irka, pabandyk susirasti naujų draugų, galbūt tada nesijausi tokia vieniša...
Taigi, linkiu tau didžiausios sėkmės ir, ką be benuspręstum, tebūnie tai geriausias pasirinkimas. Aš visados tave palaikysiu...

Tavo draugė Eglė
                                             Eglė, 6b klasė, mokytoja Renata Dudzinskienė                


2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

Tik spėkit klausytis penktokų "teisybės"...

Blynų medis

                      Vieną kartą su šeima kepėm blynus. Aš sugalvojau blynus apversti ore. Švystelėjau vieną blyną, bet šis nenukrito vėl atgal į keptuvę, o šleptelėjo ant grindų.  Blynas staiga įsmigo į žemę ir pradėjo kambaryje augti medis. Medis taip greitai augo, kad net nespėjau žiūrėti. Kai medis užaugo, pradėjo skleisti keistus pumpurus. Pumpurai išsiskleidė, o aš negalėjau patikėti savo akimis: ant medžio šakų kabojo blynai.
                      Su šeima visą dieną valgėm blynus nuo blynų medžio.

                                              Neda Baranauskaitė, 5c klasė, 2016, sausis


Tikrų tikriausias įvykis

                      Vieną dieną vyko kūno kultūros pamoka. Aš norėdamas pasirodyti ir išgarsėti kaip „super ausų kratytojas“ pradėjau ausis kratyti. Jos taip įkaito nuo kratymo, kad net pradėjo rūkti iš jų. Staiga tos mano ausys nukrito. Žiūrėjo visi į mane ir į mano nukritusias ausis. Aš stoviu stoviu ir jaučiu - kažkas atauga, ogi  man ausys  ataugo. O tos nukritusios ausys atsistojo ant staiga išaugusių kojų. Ausims užaugo burna, rankos ir akys. Ir prabilo vienu balsu:
-                 Ačiū tau,  kad mus išlaisvinai! - ir piktdžiugiškai nusikvatojo…
                      Ir kas gali žinoti, ką tos mano ausys padarys, lakstydamos po pasaulį.

                                           Klaidas Spiridavičius, 5c, 2016, sausis

2016 m. sausio 19 d., antradienis

Pamąstymai...

Viską pakeičiantis ruduo

Ruduo - tai lyg naujas pasaulis. Visos spalvos, aplinka ir nuotaika pasikeičia. Jautiesi lyg būtum kitame pasaulyje, kuriame dar niekas nėra buvęs.
Žalia tampa ruda, geltona, oranžine ir raudona. Rudenį žemę apkloja plonas, bet minkštas lapų patalas, nukritęs nuo visokių medžių: liepų, ažuolų, klevų, beržų.
        Nors rudenį oras šaltas ir lyja, bet užtat galima namie atsisėsti prie židinio ir žiūrėti, kaip nuo degančių malkų spragsi žiežirbos.
Rudenį man patinka tiesiog vaikščioti po lauką, nes tai ramina. Paskęstu tarp daug spalvų, kurios apsvaigina ir išvalo galvą nuo blogų minčių. Tad nenuvertinkime rudens, nes niekada nežinom,ką gero jis atneš....
                                     Dominykas Mikulevičius, 8 klasė                 
                                     Mokytoja Renata Dudzinskienė

Pamąstymai apie rudenį...

RUDENĖJANTIS ALYTUS
Alytus rudenį yra labai gražus. Dangus šviesus, dar vis šviečia saulė. Skraido paukšteliai, o nuo medžių krenta lapai. Kai pažvelgiu pro langą, matau jau plikas medžių šakas. Gaila, bet  jaučiu artėjančius šaltus bei niūrius orus.
Parkuose takeliai lapais nukloti. Jau nebesigirdi paukštelių čiulbesio. Gatvės ištuštėjusios, nebesigirdi  šurmulio, koks buvo vasarą. Visi žmonės kažkur skuba, retai nusišypso vienas kitam.
Na, koks bebūtų ruduo, man jis vis tiek yra gražus. Juk pasitaiko ir gražių, šviesių, šiltų dienų. Smagu parke pasėdėti ant suoliuko ir stebėti, kaip keičiasi vaizdai. O rudenį vaizdai keičiasi labai greitai: žalią spalvą keičia geltona, raudona. Galiausiai viskas tampa ruda ir pilka.

Aš džiaugiuosi, kad gyvenu Alytuje. Džiaugiuosi todėl, nes rudenį ar vasarą, žiemą ar pavasarį, nesvarbu, koks metų laikas bebūtų, matau labai gražius, akį ir širdį maloninančius, vaizdus...
                                                                 Eglė Bansevičiūtė, 6d klasė
                                                                 Mokytoja Renata Dudzinskienė



2015 m. lapkričio 18 d., trečiadienis

Ruduo negali likti nepastebėtas...

Rudens gyvenimas

Atėjo ruduo. Medžiai keičia lapų spalvą ir juos meta, rudenį gali pamatyti visokiausių lapų : raudonų, geltonų, žalių, rudų, oranžinių. Daugiausia gali pamatyti raudonų ir rudų.
          Oro permainos irgi labai didelės, vieną dieną šilta, kitą šalta, dar kitą normalu, o jau šiandien lyja. Visur šlapia, slidu. Šiandien su klase ėjom Žaliąja gatve, o ten vienos balos, purvas, tiesiog bjauru! (Po tiltu tupėjo šiurpus baubas ir jums reikėjo jį baidyt. Apie jį, Emili, pamiršai.)
      Žolė kokia glebna, užminsi ir liks nulinkusi. Dar ramunių ir garstyčių pamatytum.
       Patyrėme daug nuotykių, apžiūrinėdami gamtą, fotografuodami ją. Dabar visi suprantame, koks nuostabus ruduo, tik reikia nepamiršti šiltai apsirengti ir pasiimti skėčio. Ruduo tikrai nuostabus!


                                       
    Emilis Šukevičius, 5c klasė, 2015-ųjų ruduo

Naujos literatūrinės sakmės dabar (2015-aisiais) ir per amžių amžius...

Druskininkų vardo atsiradimas
          Kartą atvyko vienas kunigaikštis į nedidelį miestelį ir iš karto paprašė  vietinių gyventojų pavalgyti, nes po kelionės buvo labai išalkęs. Šie jam patiekė sriubos, keptos mėsos. Jis paragavęs iš karto susiraukė, kadangi sriuba buvo labai sūri. Kai atkando kąsnelį mėsos, jos taip pat negalėjo praryti- viena druska. Kunigaikštis taip ir liko alkanas. Turėjo keliauti į kitą miestelį, kad gautų maisto.  Ir nuo to laiko pasklido po Lietuvą kalbos, kad tame miestelyje gyvena žmonės, labai mėgstantys druską.  Taip ir pradėjo miestelį vadinti Druskininkų vardu.

       Simonas Surdokas, 6 c klasė




Gečialaukio vardo kilmė
Seniai  seniai Nemunaityje gyveno užsienietis nykštukas. Jo vardas buvo Gečis. Jam priklausė Nemunaitis ir jo apskrities miškai. Gečis garsėjo kaip miško saugotojas - neleido niekam grybauti ir uogauti savo valdose.
                      Viena moteris labai užsimanė grybų, nes jinai laukėsi mažylio. Jos vyresnis sūnus užsimovė ilgus guminius batus, pasiėmė pintinę ir išėjo į mišką. Vos įžengusiam į mišką berniukui kelią užtvėrė nykštukas. Gečis neklausė berniuko aiškinimų, buvo piktas ir nesukalbamas, neleido savo miškuose niekam grybauti. Berniukas sulaukė nakties ir atėjęs pririnko mamai grybų. Gečis taip supyko, kad nuo to laiko ėmė saugoti tik tą mišką ir teritoriją aplink jį. Nuo to laiko žmonės tą vietą ėmė vadinti Geičialaukiu.
                                                Enrika Vinčiauskaitė, 6 d



Nemuno istorija 
                      Seniai labai seniai buvo mažas kaimelis. Jis buvo įsikūręs prie labai banguotos jūros. Jeigu jūra pajausdavo, kad miestelyje nesutarimai vyksta, iškart sukeldavo  dideles bangas. Kaimelyje gyveno nuoširdūs ir tvarkingi žmonės, todėl jie buvo susitarę, kad visur bus tvarka ir niekas nemėtys šiukšlių. Tačiau vieną rytą atsikėlę ir nuėję parko link, jie pamatė, kad visas kaimas pilnas nešvarumų. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių rinkosi ir tada vienas, pasilipęs ant akmens, sušuko:
-Kieno čia šiukšlės?
O miesto gyventojai vienas per kitą rėkė:
-Ne muno!
-Ne muno!
Staiga jūra pakėlė dideles bangas ir užliejo vidurį miesto plačia, gražia upe, nusinešdama visas šiukšles. Žmonės nutarė ją pavadinti Nemunu. Taip ir atsirado didžiausia Lietuvos upė ir jos vardas. 
                                               Deimena Sušinskaitė, 6c


                             

Panevėžio vardo kilmė
Viename  miestelyje buvo geležinkelis, kuriuo traukinio vagonuose  nuolat vežė gražias paneles.Vyrai, vaikinai  žiūrėdavo, kaip jas veža, gailėdavo. Jei pamatydavo kokią gražuolę, tai net traukinį vydavosi, norėdavo ją išvaduoti, kartais net užlipdavo ant traukinio stogo ir nuvažiuodavo su panelėm. Ta vieta,  kur vyrai spoksojo į važiuojančias paneles ir buvo pavadinta Panevėžiu - paneles veža.
                                                             Oskaras Sidaravičius, 6c

                           Visų sakmių kūrėjų mokytoja Vilma Jurkienė