Kad viskas, kas bus paskelbta, turėtų auksinių obuolių vertę...Puslapiai

2019 m. kovo 11 d., pirmadienis

Amžinos jaunystės eliksyras: "Ko nesukūrė Faustas -sukūrė Otilija!"



Eliksyras - ,,Amžina Jaunystė"
Jaunystės eliksyras - Tau ne juokai, juk sensti taip greitai! Jaunystės eliksyras Tau padės ne tik būti jaunam ir gražiam, bet ir laimingam!
Eliksyro sudėtis:
1.      mažas šaukštelis seilių;
2.      penki lašai rasos;
3.      buteliukas žmogaus ašarų;
4.      stiklinė baloje esančio lietaus;
5.      svogūnų sulčių (kiekis priklauso nuo to, ar didelis Jūsų noras būti nemirtingam ir jaunam);
6.      mažas lašelis antilopės kraujo.
Vartojimo būdas:
Savaitę gerti eliksyrą būtinai iš jūroje rastos kriauklės, ji turėtų būti gana didelė ir talpi. Eliksyrą laikyti lovoje. Šalutinis poveikis gali pasireikšti traukuliais ar dideliu galvos skausmu. Pavartojus per didelę eliksyro dozę reikėtų pabandyti išverkti tiek ašarų, kiek išgėrėte eliksyro arba suvalgyti supuvusį kiaušinį
Įspėjimas! Saugokite nuo savęs!

2018 m. lapkričio 7 d., trečiadienis

Planetos, į kurias mažasis princas tikrai nukeliavo, bet nukeliavo į jas visai kitu laiku - vėliau, kai šiek tiek pailsėjo po pirmosios kelionės...

                      Raudonoji Netikros laimės planeta
Mažasis princas keliavo iš planetos į planetą. Keliaudamas iš asteroido 327,  jis pamatė dar vieną planetą, esančią netoli. Tik princas nežinojo, kad tai buvo Raudonoji Netikros laimės planeta.
Atvykęs mažasis princas, apsidairė, pavaikščiojo po planetą ir nieko nerado. Pagalvojo: kur galėtų būti žmonės? Pasijuto vienišas. Pravirko ir suprato, koks būtų laimingas, jei jo rožė būtų šalia. Tik staiga už keleto metrų mažasis princas kažką pamatė. Tai buvo jo rožė! Nustebęs ir laimingas, pasileido bėgti. Bet jam pribėgus arčiau, rožė išnyko. Mažasis princas nesuprato, kas nutiko, ir parpuolė ant žemės verkdamas. Jis ir vėl pasijuto vienišas. Jo ašaros krito ant Raudonosios planetos lyg pupos. Nelauktai iš susigėrusių ašarų į Raudonąją Netikros laimės planetą pradėjo kilti garai, o iš tų garų formavosi liūtas. Mažasis princas atsistojo ir pasitraukė kelis žingsnius atgal nuo liūto. Liūtas prabilo:
-Sveikas, mažasis prince! Sveikas atvykęs į Raudonąją Netikros laimės planetą, - maloniu balsu pasisveikino liūtas.
-Kas tu? – sutrikęs paklausė mažasis princas.
- Aš esu liūtas, atsirandu šitoje planetoje tuo metu, kai kažkam prisireikia paaiškinimo apie šią vietą,- atsakė liūtas.
- Iš kur tu žinai mano vardą?
- Aš visada žinau, kas atvyksta į šią planetą ir  kuo vardu, kokie atvykusiųjų didžiausi troškimai, - atsakė liūtas.
- Kokia ši planeta?
- Tai planeta, kurioje pildosi slapčiausi norai, bet viskas, ką regi, yra netikra, tai tik iliuzija, taip pat ir aš, - neatsisveikinęs liūtas išnyko.
Mažasis princas viską apmąstė ir suprato, kad jis nenori pasilikti planetoje, kurioje viskas tik iliuzija. Ir nedelsdamas išvyko iš Raudonosios Netikros laimės planetos.

Ugnė Muliuolytė, 2018 metai
                                                      Asteroidas B331
Asteroidas B331 buvo neką didesnis už penktąją – žibintininko – planetą. Jame mažasis princas rado žmogų, spaudantį kažkokios dėžės mygtukus.
-          Labas. Ką tu čia veiki?- pasisveikino ir paklausė mažasis princas.
Atsakymo reikėjo palaukti.
-          Labas, jei ir tu nori lošti, susirask kitą automatą,- pavargusiu balsu atsakė lošėjas.
-          Aš nenoriu lošti. Ką tu čia veiki?- dar kartą paklausė mažasis princas.
-          Aš bandau laimėti didįjį prizą, bet esu laimėjęs tik kelis nedidelius prizus, jei  laimėsiu didįjį - galėsiu gyventi kaip karalius,- atsakė lošėjas.
Mažasis princas nesuprato žmogaus, kuris norėjo būti karalius – visko turintis ir sėdintis soste. Juk šis žmogus gyveno vienui vienas visoje planetoje.
-          Kiek laiko tu loši?- paklausė mažasis princas.
-          Kokius du šimtus metų,- pagalvojęs atsakė lošėjas.
-          Kiek jis visko galėjo nuveikti...,- sumurmėjo mažasis princas, nesuprasdamas lošėjo, ir išskrido į žemę.
Simonas Tarasauskas, 2018 metai

 Paskutinė mažojo princo planeta
Princas, keliaudamas iš vienos planetos į kitą, nusprendė, kad naujoji planeta bus paskutinė, į kurią nukeliaus.
Planetos pavadinimas buvo asteroidas C217. Ten gyveno pasakų rašytojas. Planetoje sėdėjo senelis. Prieš senelį stovėjo mažas stalelis. Planetos savininkas kažką rašė ant lapo.
- Laba diena, - pasisveikino mažasis princas.
- Laba diena, - tarė senelis, nepakeldamas akių.
- Ką čia rašot? – mandagiai pasiteiravo princas.
- Pasakas. Kuo tu vardu? – galiausiai senelis pakėlė akis nuo lapo.
- Mažasis princas. Kas yra pasakos?
- Mažasis princas?! Kodėl tu be princesės?
- Taip, aš mažasis princas. Neturiu aš princesės, bet turiu savo rožę. Kas yra pasakos?- pakartojo princas, kuris niekad nepamiršdavo savo klausimų.

- Pasakos - tai nuostabiausias dalykas pasaulyje. Rašydamas pasakas, pabėgi nuo viso pasaulio, nuo savo problemų, ydų, nesėkmių, perkeli savo mintis kur tik nori. Gali kurti kokias tik nori pasakas, bet man labiausiai patinka pasakos su laiminga pabaiga.
- O aš ar galiu kurti pasakas? – paklausė mažasis princas.
- Žinoma, kad gali. Norint sukurti pasaką, reikia tik pasitelkti savo vaizduotę ir žodžiai patys ims suktis galvoje.
- Kai grįšiu į savo planetą būtinai vieną sukursiu. Ir perskaitysiu ją savo rožei. O dabar sudie, - pasakė mažasis princas.
- Sudie! – atsisveikino senelis.
- Kiek planetų apkeliavau, bet labiausiai patiko pas senelį. Pasakos - tikras pabėgimas nuo tikrovės, - tarė sau mažasis princas, keliaudamas namo.
                                                                            Neda Baranauskaitė, 2018 metai

2017 m. spalio 23 d., pirmadienis

Laiškai, laiškai...

Mijo rašo Benkai, o Benka - policijos paieškų skyriui... Penktokė Otilija sukuria puikius laiškus, kai knygos veikėjai rašo vienas kitam asmeninius ir oficialius laiškus.


                              Mielas Benka,

    Rašau tau, kad papasakočiau, kas man nutiko. Beje, jei gali, pranešk policijos paieškų skyriui, kad man viskas gerai ir kad manęs nereikia daugiau ieškoti. Iš anksto ačiū tau. Na, o kaip sekasi tau? Ar daug užaugai? Ir ar vėl ant tavo virtuvės durų  matosi naujas brūkšnelis? O lėktuvo modelis jau pastatytas? Jei taip, mielai norėčiau jį išvysti. Nepamiršk perduoti savo tėčiui linkėjimų nuo manęs.
    Žinai, nepatikėsi, ką aš patyriau! Bet dabar net ir tie įvykiai nublanksta prieš tai, ką aš dabar veikiu ir kur esu. Esu su savo tėčiu! Jis Tolių Šalies karalius. Tą dieną, kai dingau, nutiko labai daug įvairiausių dalykų. Dar ir dabar nesuprantu, kas buvo toji teta Lundin. Ji man davė auksinį obuolį! O sėdėdamas parke ant suoliuko atkimšau butelį ir iš jo ištrūko tikrų tikriausia dvasia! Ji mane skraidino per dieną ir naktį, o galų galiausiai atsidūriau Tolių Šalyje.
    Aš labai laimingas, būdamas su savo tėčiu. Tikiuosi, galėsime greitai susitikti. Iki, lauksiu!

                                                                                                            Tavo draugas Mijo
     P.S. Beje, mano naujasis vardas Mijo!                                   

                                                                          

                                                                            2017 m. spalio 23 d.
                                                                 Stokholmas
Laba diena, policijos paieškų skyriau,
                      Rašau Jums tam, kad praneščiau apie Bu Vilhelmą Ulsoną.
  Visai nesenai iš jo gavau laišką. Jame jis man išsamiai papasakojo, kas jam nutiko ir kur jis yra dabar.
                      Manau, Jums reikėtų žinoti ir apie tai, kad jo tikrasis vardas visai ne Bu Vilhelmas Ulsonas, o Mijo. Tokį vardą jam išrinko jo tėtis, su kuriuo jis dabar laimingai gyvena. Jo tėtis Tolių Šalies karalius! Turbūt Jums bus sunku patikėti, bet į Tolių Šalį Mijo padėjo nusigauti dvasia, išlindusi iš butelio. Dabar Mijo labai laimingas ir Jūs jau galite nutraukti jo paiešką, nes jis saugus būdamas su savo tėčiu Tolių Šalyje.
                                                       
                                                 Bengtas, geriausias Mijo draugas, gyvenantis                                                                                       Uplando  gatvėje.                             


Laiškus sukūrė Otilija Pavilonytė, 5d klasė, 2017 m. 


2017 m. gegužės 15 d., pirmadienis

Būna ir taip...

 Vilkas ir Raudonkepuraitė


Vieną kartą gyveno toks vilkiukas. Jis buvo laibai geras, visai kitoks nei kiti vilkai. Vieną dieną mama liepė jam aplankyti senelę, kuri gyveno kitame miške. Prikepė mama vilkė visokių skanumynų, pridėjo vilkiukui į krepšelį ir išsiuntė pas senelę.
Eina, eina vilkiukas mišku ir sutinka keistą mergaitę – Raudonkepuraitę, bet ta mergaitė buvo labai pikta ir nemylėjo gyvūnų. Ji sako:
-          Vilke, vilke, kur eini?
-          Einu aplankyti savo senelės.
-          O kur gyvena tavo senelė?
-          Ten, miške, trobelėje.
Vos tik tai išgirdo mergaitė, nieko nelaukusi  nubėgo pirma iki vilkiuko    senelės trobelės ir beldžia į duris.


-          Kas ten? - paklausė senelė.
-          Tai aš tavo anūkas vilkiukas, - pasakė mergaitė storu lyg vilko balsu.
-          Leisk mane vidun, atnešiau tau visokių skanėstų.
Senelė vilkė įsileido neklaužadą Raudonkepuraitę, o ta kaipmat šoko prie lovos, surišo senelę, užkimšo jai burną ir pakišo po lova. O pati atsigulė į vilkės senelės lovą. Staiga išgirdo stipriai beldžiant į duris. Pasigirdo balsas:
-          Tai aš, močiute, tavo anūkas, atėjau tavęs aplankyti.
-          Eikš greičiau vidun, - storai kalbėjo Raudonkepuraitė. – Durys atrakintos.
Durys atsidarė ir įėjo vilkiukas. Jis ėmė dairytis.
-          Kur tu, senele? Tavęs nematau.
-          Aš čia lovoje. Juk žinai, kad sergu. Eikš arčiau.
Vilkiukas priėjo arčiau lovos ir staiga pamatė, jog senelė keistai atrodo.
-          Močiute, kodėl tavo tokios mažos akys?
-          Todėl, kad sergu, vaikeli. Eikš arčiau.
-          Bet, senele, tavo ausys visai nedidelės.
-          O todėl, kad plastinę operaciją pasidariau.
-          Ir burna visai nedidelė. Ką tu ten turi letenose?
-          Peilį, kad tave galėčiau sugauti ir tau kailį nudirti, o sau kailinius pasisiūti.
Raudonkepuraitė turėjo spąstus ir sugavo jais vilkiuką. Bet tuo tarpu pro šalį ėjo medžiotojas. Jis išgirdo trobelėje triukšmą. Įėjo vidun ir negalėjo patikėti: vienas vilkas pakištas po lova, kitas spąstuose. Medžiotojas greitai išlaisvino vilkus, o Raudonkepuraitę stipriai nubaudė.
Ugnė Muliuolytė, 6c klasė

2016 m. kovo 21 d., pirmadienis

Mano VERTYBĖS...

Alytus, 2016 m. vasario 23d.
Mieloji Irka,
Džiaugiuosi tau rašydama. Man sekasi gerai, mokykloje sulaukiu daug gerų įvertinimų ir pagyrimų. Na, bet aš norėjau čia ne apie save pasakoti, o pakalbėti apie tave.Juk tu tokia nusivylusi savo šeima...
Aš tikrai tave užjaučiu ir suprantu, kaip tu dabar jautiesi, suprantu, kaip tau sunku. Reikia nepasiduoti ir bandyti šią problemą spręsti. Mano manymu, tau geriausia būtų sugrįžti atgal pas mamą. Nors ten taip pat jautiesi nereikalinga, aš vis tiek manau, kad taip būtų geriau. Gal mama atsitokės po tavo slapto išvykimo pas tėtį? Irka, pabandyk susirasti naujų draugų, galbūt tada nesijausi tokia vieniša...
Taigi, linkiu tau didžiausios sėkmės ir, ką be benuspręstum, tebūnie tai geriausias pasirinkimas. Aš visados tave palaikysiu...

Tavo draugė Eglė
                                             Eglė, 6b klasė, mokytoja Renata Dudzinskienė                


2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

Tik spėkit klausytis penktokų "teisybės"...

Blynų medis

                      Vieną kartą su šeima kepėm blynus. Aš sugalvojau blynus apversti ore. Švystelėjau vieną blyną, bet šis nenukrito vėl atgal į keptuvę, o šleptelėjo ant grindų.  Blynas staiga įsmigo į žemę ir pradėjo kambaryje augti medis. Medis taip greitai augo, kad net nespėjau žiūrėti. Kai medis užaugo, pradėjo skleisti keistus pumpurus. Pumpurai išsiskleidė, o aš negalėjau patikėti savo akimis: ant medžio šakų kabojo blynai.
                      Su šeima visą dieną valgėm blynus nuo blynų medžio.

                                              Neda Baranauskaitė, 5c klasė, 2016, sausis


Tikrų tikriausias įvykis

                      Vieną dieną vyko kūno kultūros pamoka. Aš norėdamas pasirodyti ir išgarsėti kaip „super ausų kratytojas“ pradėjau ausis kratyti. Jos taip įkaito nuo kratymo, kad net pradėjo rūkti iš jų. Staiga tos mano ausys nukrito. Žiūrėjo visi į mane ir į mano nukritusias ausis. Aš stoviu stoviu ir jaučiu - kažkas atauga, ogi  man ausys  ataugo. O tos nukritusios ausys atsistojo ant staiga išaugusių kojų. Ausims užaugo burna, rankos ir akys. Ir prabilo vienu balsu:
-                 Ačiū tau,  kad mus išlaisvinai! - ir piktdžiugiškai nusikvatojo…
                      Ir kas gali žinoti, ką tos mano ausys padarys, lakstydamos po pasaulį.

                                           Klaidas Spiridavičius, 5c, 2016, sausis

2016 m. sausio 19 d., antradienis

Pamąstymai...

Viską pakeičiantis ruduo

Ruduo - tai lyg naujas pasaulis. Visos spalvos, aplinka ir nuotaika pasikeičia. Jautiesi lyg būtum kitame pasaulyje, kuriame dar niekas nėra buvęs.
Žalia tampa ruda, geltona, oranžine ir raudona. Rudenį žemę apkloja plonas, bet minkštas lapų patalas, nukritęs nuo visokių medžių: liepų, ažuolų, klevų, beržų.
        Nors rudenį oras šaltas ir lyja, bet užtat galima namie atsisėsti prie židinio ir žiūrėti, kaip nuo degančių malkų spragsi žiežirbos.
Rudenį man patinka tiesiog vaikščioti po lauką, nes tai ramina. Paskęstu tarp daug spalvų, kurios apsvaigina ir išvalo galvą nuo blogų minčių. Tad nenuvertinkime rudens, nes niekada nežinom,ką gero jis atneš....
                                     Dominykas Mikulevičius, 8 klasė                 
                                     Mokytoja Renata Dudzinskienė