Ruduo negali likti nepastebėtas...

Rudens gyvenimas

Atėjo ruduo. Medžiai keičia lapų spalvą ir juos meta, rudenį gali pamatyti visokiausių lapų : raudonų, geltonų, žalių, rudų, oranžinių. Daugiausia gali pamatyti raudonų ir rudų.

          Oro permainos irgi labai didelės, vieną dieną šilta, kitą šalta, dar kitą normalu, o jau šiandien lyja. Visur šlapia, slidu. Šiandien su klase ėjom Žaliąja gatve, o ten vienos balos, purvas, tiesiog bjauru! (Po tiltu tupėjo šiurpus baubas ir jums reikėjo jį baidyt. Apie jį, Emili, pamiršai.)

      Žolė kokia glebna, užminsi ir liks nulinkusi. Dar ramunių ir garstyčių pamatytum.

       Patyrėme daug nuotykių, apžiūrinėdami gamtą, fotografuodami ją. Dabar visi suprantame, koks nuostabus ruduo, tik reikia nepamiršti šiltai apsirengti ir pasiimti skėčio. Ruduo tikrai nuostabus!

                                       

    Emilis Šukevičius, 5c klasė, 2015-ųjų ruduo

Naujos literatūrinės sakmės dabar (2015-aisiais) ir per amžių amžius...

Druskininkų vardo atsiradimas

          Kartą atvyko vienas kunigaikštis į nedidelį miestelį ir iš karto paprašė  vietinių gyventojų pavalgyti, nes po kelionės buvo labai išalkęs. Šie jam patiekė sriubos, keptos mėsos. Jis paragavęs iš karto susiraukė, kadangi sriuba buvo labai sūri. Kai atkando kąsnelį mėsos, jos taip pat negalėjo praryti- viena druska. Kunigaikštis taip ir liko alkanas. Turėjo keliauti į kitą miestelį, kad gautų maisto.  Ir nuo to laiko pasklido po Lietuvą kalbos, kad tame miestelyje gyvena žmonės, labai mėgstantys druską.  Taip ir pradėjo miestelį vadinti Druskininkų vardu.

       Simonas Surdokas, 6 c klasė

Gečialaukio vardo kilmė

Seniai  seniai Nemunaityje gyveno užsienietis nykštukas. Jo vardas buvo Gečis. Jam priklausė Nemunaitis ir jo apskrities miškai. Gečis garsėjo kaip miško saugotojas - neleido niekam grybauti ir uogauti savo valdose.

                      Viena moteris labai užsimanė grybų, nes jinai laukėsi mažylio. Jos vyresnis sūnus užsimovė ilgus guminius batus, pasiėmė pintinę ir išėjo į mišką. Vos įžengusiam į mišką berniukui kelią užtvėrė nykštukas. Gečis neklausė berniuko aiškinimų, buvo piktas ir nesukalbamas, neleido savo miškuose niekam grybauti. Berniukas sulaukė nakties ir atėjęs pririnko mamai grybų. Gečis taip supyko, kad nuo to laiko ėmė saugoti tik tą mišką ir teritoriją aplink jį. Nuo to laiko žmonės tą vietą ėmė vadinti Geičialaukiu.

                                                Enrika Vinčiauskaitė, 6 d

Nemuno istorija 

                      Seniai labai seniai buvo mažas kaimelis. Jis buvo įsikūręs prie labai banguotos jūros. Jeigu jūra pajausdavo, kad miestelyje nesutarimai vyksta, iškart sukeldavo  dideles bangas. Kaimelyje gyveno nuoširdūs ir tvarkingi žmonės, todėl jie buvo susitarę, kad visur bus tvarka ir niekas nemėtys šiukšlių. Tačiau vieną rytą atsikėlę ir nuėję parko link, jie pamatė, kad visas kaimas pilnas nešvarumų. Kuo toliau, tuo daugiau žmonių rinkosi ir tada vienas, pasilipęs ant akmens, sušuko:

-Kieno čia šiukšlės?

O miesto gyventojai vienas per kitą rėkė:

-Ne muno!

-Ne muno!

Staiga jūra pakėlė dideles bangas ir užliejo vidurį miesto plačia, gražia upe, nusinešdama visas šiukšles. Žmonės nutarė ją pavadinti Nemunu. Taip ir atsirado didžiausia Lietuvos upė ir jos vardas. 

                                               Deimena Sušinskaitė, 6c

                             

Panevėžio vardo kilmė

Viename  miestelyje buvo geležinkelis, kuriuo traukinio vagonuose  nuolat vežė gražias paneles.Vyrai, vaikinai  žiūrėdavo, kaip jas veža, gailėdavo. Jei pamatydavo kokią gražuolę, tai net traukinį vydavosi, norėdavo ją išvaduoti, kartais net užlipdavo ant traukinio stogo ir nuvažiuodavo su panelėm. Ta vieta,  kur vyrai spoksojo į važiuojančias paneles ir buvo pavadinta Panevėžiu - paneles veža.

                                                             Oskaras Sidaravičius, 6c

                           Visų sakmių kūrėjų mokytoja Vilma Jurkienė

Laiškas ieškantiems kelio knygų link...

Mieli šios interneto svetainės skaitytojai,

      Norėčiau jums papasakoti apie knygų skaitymo malonumą, kurį, beje, labai sunku atrasti.

Knygą skaitantis žmogus turi jausti knygos dvasią, knyga neturėtų atsibosti perskaičius vos keletą lapų. Bet jeigu jau taip nutiko, pabandykite paskaityti dar kelis lapus, pabandykite įsijausti į veikėjų situacijas. Jeigu ir tai nepadeda, belieka viena išeitis – šią knygą padėti į šalį ir susirasti kitą, kuri jums nenusibostų ir jūs norėtumėte sužinoti, kas vyks toliau.

Tokius darbus skaityti visada malonu...

                   
   

Senoji siuvimo mašina

Mano prosenelės siuvimo mašina, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimą. Jos gyvenimas prasidėjo maždaug prieš šešiasdešimt metų. Nors ir nemažai metų praėjo, bet siuvimo mašina nestovi paslėpta palėpėje, ji yra kaime, mano močiutės namų svetainėje, pastatyta gana garbingoje vietoje.

Didelis darbas apie mažutį daiktą

Aš esu maža skrynutė

Esu labai maža skrynutė, išdrožta iš medžio, su kryžiukais ir geltonu rutuliuku ant dangtelio.  Visada buvau naudojama pagal paskirtį - saugodavau tokius daiktus, kurie telpa. Esu maža ir lengva kaip pūkelis, bet saugoju labai svarbius daiktus. Nebūtinai paimamus ar apčiuopiamus.

Aš atsiradau labai paprastai. Mane išdrožinėjo vienas žmogus. Jam aš pasirodžiau labai graži ir žmogus nusprendė padovanoti mane savo mamai gimimo dienos proga. Taip nusprendęs, jis ant mano kitos pusės užrašė mamos gimimo datą.

Kai galiausiai atsidūriau mano kūrėjo mamos rankose, buvo labai gera. Būdavau tarp daug draugų. Jie buvo visokiausi suvenyrai, pieštukai, drožtukai, akiniai.

Kartą pas tą moterį atvyko jos maža anūkė.

Pasaulis

Vienam pasaulis tai Lietuva,

Kitam – tai Žemė, planeta.

Trečiam tai Saulės sistema,

O man – didi visata.

Gal pasaulis – tai gyvenimas,

Tekantis kūrybos upe.

O gal tai jausmas –

Liūdesys ir džiaugsmas viename?

Atsakyti gali tik tu,

Jeigu darosi neramu.

Toj širdelėj jau plazdena

Maža užsispyrimo ugnelė.

Imsiu tuoj aš ir sukursiu

Mažą pasaulėlį mūsų.

Aš dalinsiuos su visais,

Ir mažais, ir dideliais!

Ieva Nedzinskaitė, 6 klasė

Sena pasaka šiuolaikiškai:)

Trys paršiukai

    Kadaise gyveno trys paršiukai. Jie buvo geri, maži ir labai linksmi paršiukai, bet vieną dieną žaisdami rado dėžę, kurioje buvo įdėti trys juodi sportiniai kostiumai, juos puošė trys juostos. Paršiukai, kostiumus apsirengę, tapo labai blogi. Jie pradėjo atiminėti iš lapiukų saldainius ir mušti nekaltus gyvūnus, ypač zuikiukus.

   Apie jų blogus darbus išgirdo pats miško policininkas Vilkas Pilkas. Vilkas sumanė paršiukus nubausti ir išsikvietė specialųjį būrį pavadinimu ‚,Mū“. Visi leidosi  ieškoti nenaudėlių paršiukų.

Perkurta pasaka (tikrai nenuobodi)

Pelenius

Seniai seniai mūriniame namelyje gyveno Pelenius. Turėjo du įbrolius. Vienas buvo vardu Brikius, šis buvo vyriausias ir labai britkus, nes prie visko kabinėjosi. O kitas buvo vardu Drakas, šis buvo stiprus ir raumeningas, tėvas jį labai mylėjo. O Pelenius, gražus, lieknas, ilgaplaukis  blondinas, bet patėviui nepatiko Pelenius, nes šis nuo jo sūnų merginas atbaido. Pelenius kiekvieną dieną sunkiai dirbo, siurblį po kambarius diena dienon stumdė ir pataikavo įbroliams.

Vieną dieną Pelenius pastebėjo, kad įbroliai visą dieną lindėjo kambary. Pelenius patukseno ir nelaukęs leidimo užėjo į kambarį.

Kūrybinis darbas (tiesiog puikus)

Gudruoliai gandrai

Ar žinote, kodėl gandrai išskrenda į šiltuosius kraštus dar neprasidėjus Rugsėjo pirmajai? Aš jums atskleisiu visą tiesą apie šiuos enšteinus. Ne tokie jau kvaili šie paukščiai. Vasarą pasilepinę Lietuvoje kalendami snapais skuba į kitą kurortą- Afriką. Bijo jie mokyklos kaip velnias kryžiaus. Tad išvyksta jau prieš mokslo metus, kad nereikėtų mokytis. Vieną kartą per lietuvių kalbos pamoką ir aš išskridau kartu su gandrais, kad nereikėtų kurti šio rašinio. Staiga išgirdau mokytojos balsą:

 - Kiprai, nesvajok!

O aš kaip tas gandras atsakiau:

 - Ką ką ką?

Ak, kaip norėčiau nors vienerius mokslo metus pabūti gandru...

Kipras Žukauskas, 5c klasė