Tokius darbus skaityti visada malonu...

                   
   

Senoji siuvimo mašina

Mano prosenelės siuvimo mašina, kaip ir žmogus, turi savo gyvenimą. Jos gyvenimas prasidėjo maždaug prieš šešiasdešimt metų. Nors ir nemažai metų praėjo, bet siuvimo mašina nestovi paslėpta palėpėje, ji yra kaime, mano močiutės namų svetainėje, pastatyta gana garbingoje vietoje.

Prieš daug metų, sugedus senajai prosenelės siuvamajai buvo nupirkta nauja, geltonos kaip saulė spalvos kojinė mašina, tuo metu mano močiutė buvo maždaug ketverių-penkerių metų amžiaus. Nors praėjo daug metų, siuvimo mašina išlaikė savo iškilias formas, ji nesugedo,o mano močiutė dar dabar ją naudoja pagal paskirtį.

Su šia mašina neįvyko daug atsitikimų. Aš žinau tik tiek, kad mano močiutės sesuo, būdama septynerių metų, mokėsi siūti šia mašina ir prisisiuvo pirštą, taip pat žinau, kad mano prosenelė būdama gera siuvėja su šia siuvimo mašina slaptai siūdavo kunigams liturginius rūbus. Apie močiutės „turtą“ man papasakojo tėtis.

Aš manau, kad ši mašina mano šeimai, o ypač mano močiutei ir jos seseriai yra labai svarbi. Labiausiai ją brangina močiutė ir jos sesuo, nes tai yra jų motinos palikimas. Manau, kad močiutė ją dar ilgai naudos ir vertins. Turbūt po daugelio metų ji atsidurs mano tetos, tėčio sesers, namuose ir taps šeimos relikvija, nes bus perdavinėjama iš kartos į kartą jauniausiajam šeimos asmeniui.Taip aš įsivaizduoju senosios siuvimo mašinos ateitį. Ir turiu vilties, kad ji nebus parduota ar išmesta, nes juk daiktas kaip ir žmogus turi savo jausmus ir gyvenimą.

                                                                    Gintarė Eidukevičiūtė, kai buvo šeštokė