Aš
esu maža skrynutė
Esu
labai maža skrynutė, išdrožta iš medžio, su kryžiukais ir geltonu rutuliuku ant
dangtelio. Visada buvau naudojama pagal
paskirtį - saugodavau tokius daiktus, kurie telpa. Esu maža ir lengva kaip
pūkelis, bet saugoju labai svarbius daiktus. Nebūtinai paimamus ar
apčiuopiamus.
Aš
atsiradau labai paprastai. Mane išdrožinėjo vienas žmogus. Jam aš pasirodžiau
labai graži ir žmogus nusprendė padovanoti mane savo mamai gimimo dienos proga.
Taip nusprendęs, jis ant mano kitos pusės užrašė mamos gimimo datą.
Kai
galiausiai atsidūriau mano kūrėjo mamos rankose, buvo labai gera. Būdavau tarp
daug draugų. Jie buvo visokiausi suvenyrai, pieštukai, drožtukai, akiniai.
Kartą
pas tą moterį atvyko jos maža anūkė.
Jai aš taip patikau, kad ji norėjo mane
pasiimti, bet mano vyresnioji šeimininkė neleido. Ir toliau metų metus gulėjau
niekieno neimama.
Galiausiai
sužinojau, jog mano vyresnioji šeimininkė numirė. Labai liūdėjau. Liūdėjau
ilgai.
Tada
atėjo ta diena. Pas vyresniosios šeimininkės vyrą atvyko anūkė, ta pati, kuri
manęs labai norėjo. Tik jau labai didelė. Sakyčiau, dvylikos ar trylikos metų.
Vyresniosios šeimininkės vyras į mane įdėjo pakabutį. Tada mane padovanojo
anūkei.
Anūkė
mane parsivežė namo. Laikė tamsioje slaptoje vietoje. Ten aš nebuvau viena.
Susiradau draugų. Kartais, visai nesuprasdama kodėl, imdavau švytėti tarytum
lempelė toje tamsioje vietoje. Galbūt todėl, nes buvau iš šviesaus medžio.
Taigi,
vieną kartą pas mano jaunesniąją šeimininkę, buvusios šeimininkės anūkę,
atvažiavo dukterėčia. Ji pastebėjo mane „švytinčią“. Užsinorėjo pažaisti.
Jaunesnioji šeimininkė leido. Tada pajutau didžiausią gyvenime džiaugsmą. Su
manimi žaidė! Buvau slapta princesės Matildos skrynia. Pasijutau labai
didelė. Juk tame lėlyčių žaidime aš irgi atrodžiau didelė! Labai dėkoju jaunesniosios
šeimininkės dukterėčiai už šį džiaugsmą ir apsilankymą jos įsivaizduojamame
pasaulėlyje!
Bet
džiaugsmas truko neilgai.
Galiausiai iš mažų dukterėčios rankučių mane atėmė jaunesnioji šeimininkė. Tada
ji įdėjo mane į juodą krepšį, kurį ji dedasi ant nugaros (jo pavadinimo dar
nežinau) ir ten prabuvau vieną ar dvi savaites, kol jaunesniajai šeimininkei
pagaliau manęs prireikė kažkokiam rašiniui rašyti. Ji išsitraukė mane ir
pastatė ant stalo. Pamačiau daug vaikų (tikriausiai mokinių) ir išsigandau
supratusi, jog beveik visi žiūri į mane. Kiti slaptai žaidė telefonais. Jei
būčiau žmogus, aš irgi taip daryčiau.
Taigi. Keletas mokinių paima
ir apžiūrinėja mane. Galiausiai padeda ant stalo. Jaunesnioji šeimininkė ima
rašyti. Jaučiu, jog rašo apie mane.
Štai dabar aš jau girdžiu,
kaip mano jaunesnioji šeimininkė skaito apie mane. Džiaugiuosi, nes jaučiuosi
svarbi jaunesniajai šeimininkei. Svarbi dėl to, nes savyje laikau buvusios
vyresniosios šeimininkės prisiminimą. Jaučiu, jog imu verkti. Neturiu akių, bet
verkiu. Verkiu iš džiaugsmo, jog esu maža, bet svarbi savo jaunesniajai
šeimininkei. Man gera.
Ieva Nedzinskaitė,
6d klasė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą