Perkurta pasaka (tikrai nenuobodi)

Pelenius

Seniai seniai mūriniame namelyje gyveno Pelenius. Turėjo du įbrolius. Vienas buvo vardu Brikius, šis buvo vyriausias ir labai britkus, nes prie visko kabinėjosi. O kitas buvo vardu Drakas, šis buvo stiprus ir raumeningas, tėvas jį labai mylėjo. O Pelenius, gražus, lieknas, ilgaplaukis  blondinas, bet patėviui nepatiko Pelenius, nes šis nuo jo sūnų merginas atbaido. Pelenius kiekvieną dieną sunkiai dirbo, siurblį po kambarius diena dienon stumdė ir pataikavo įbroliams.

Vieną dieną Pelenius pastebėjo, kad įbroliai visą dieną lindėjo kambary. Pelenius patukseno ir nelaukęs leidimo užėjo į kambarį.

– O! Peleniau, ar tau tėtis sakė, kad negausi telefono, kol neparuoši mūsų į koncertą? – Brikius pašaipiai nusišypsojo ir išdidžiai iškėlė išmanųjį telefoną. –Tėtis ir į koncertą tavęs neleis.

– Ir kodėl? Ir apie kokį koncertą jūs kalbate? – pasipiktino Pelenius.

– Atvažiuoja Lana. Na ta, Lana Del Rey.

Pelenius gailiai atsiduso ir pradėjo ruošti įbrolius. Po penkių minučių grįžo tėvas, nešinas trim bilietais. Sūnūs iš laimės vos nesprogo ir puolė fotografuoti tėvo nupirktus bilietus ir nuotraukomis dalintis „Facebook“ anketoje.

Pelenius įbroliams labai pavydėjo, bet kiek jis prašė tėvo, šis vis tiek nenusileido - dar davė daugybę darbų nudirbti.

Po valandos tėvas ir jo sūnūs Brikius ir Drakas išėjo iš namų, įsėdo į BMW markės automobilį ir nurūko. Pelenius dirbo ir vis dar pavydėjo įbroliams.

Netikėtai iš krosnies pasikėlė dūmų debesis, o už jų kažkoks vyras sunkiai kosėjo.

– Labas, Peleniau... – prabilo kimus balsas. – Aš... tavo krikštatėvis, – vis dar sunkiai kosėdamas iš krosnies išlindo jaunas, grakštus ir į Pelenių panašus vyras. – Atėjau tave papuošti į Lanos koncertą.

– Bet tėvas man neleido, – liūdnu balsu tarė Pelenius. – Liepė tūnoti čia ir dirbti, jau beveik baigiau, nusikaliau...

– Aš – tavo krikštatėvis ir turiu burtų lazdelę! – suriko vyriškis. – Atsistok ir... trys, du, vienas – ir tu jau gražus! – iššiepė dantis. – Na pradedam... – krikštatėvis pamojo burtų lazdele ir Pelenius jau stovėjo papuoštas vyrišku kostiumu. – Taip... Dar tau reikia nusigauti į renginį... Na, eime į lauką, – pamojo ranka krikštatėvis. – Abra – kadabra! – jis sustaugė ir prie namo durų atsirado didelis automobilis. Visureigis. Pelenius nedrąsiai atidarė mašinos duris.

– O kur bilietas? – paklausė Pelenius.

– Štai! – optimistiškai taręs vyriškis ištiesė bilietą.

– Aha... Ačiū... – Pelenius užvedė variklį, stebuklingas vyrukas dar spėjo sušukti, kad Pelenius turi dvyliktą valandą nakties būti namie.

Pelenius pasistatė mašiną prie durų ir raktelius paliko mašinų patarnautojui, o pats nuėjo stebėti Lanos koncerto. Vietos buvo VIP ložėje, tad Pelenius pabendravo su pačia žvaigžde. Lanai taip patiko Pelenius, kad pakvietė jį į sceną ir pašoko su juo šokį. Ant Peleniaus rankos žibėjo „Armani“ laikrodis, kuris beveik... mušė dvyliktą! Pelenius pasileido bėgti, nors nelabai suprato, kas atsitiks, kai išmuš dvylikta valanda. Pelenius bėgo, kiek kojos nešė, ir staiga pametė bilietą.

Bet bilieto pametimas padėjo Lanai rasti Pelenių. Jie ilgai ir laimingai gyveno. Pelenius paliko namus, įsigijo naują telefoną ir įsirengė naują namą. Pelenius tėvą ir įbrolius pamiršo, o jie iki šiol pavydi Peleniui.

                                                                                      Akvilė Mickevičiūtė, 6c klasė